19 įrašas

Prausykla

Girdėjau kaip tik mano širdis daužosi....

- A Adri... Palauk!- šaukia Gabė,- Vi.. Viskas pabbėom!

- Rimtai?- tariu uždususi,- O Dieve.....,- kūnu perbėgo šaltas virpulys, kuris vadinamas adrenalinu, pagaliau tik mano širdis daužėsi.

- Tikiuosi tu jo neužmušei,- rimtai taria Gabė kvėpdama orą.

- Ne.... Tokio griozdo taip lengvai neužmuši,- ir staiga adrenalinas ir baimė tapo juoku, juokėmės taip, kad skambėjo visa Šventoji, juokėmės iki pat namų.

Lauke darėsi vėsu, o ir aš norėjau kuo greičiau nusirenkti šlapią nuo šampano tuniką, nusiprausti ir eiti miegoti. Šiandienai pakaks, pamaniau. Pagaliau parėjome į "stovyklavietę" Ačiū Dievui, buvo tik pusė dvylikos, tad mus dar ileido. Grįžusi namelin, nusiprausiau, su Gabe tik aptarėme vakaro įvykį ir šmurkštelėjau po antklode ir greit užmigau, nenorėjau žinoti, kas laukia manęs rytoj.... Kaip sako veikėjas iš Hario Poterio- Hagridas- "Kada bus bėda tada ir suksiu galvą".

_______________________________________________

Kaip nekeista šiandien atsikėliau labai vėlai, ir atitraukusi žaliuzes supratau, kodėl, miegas buvo toks ilgas ir saldus. Lauke buvo apsiniaukę ir lijo. Ką gi, pagalvojau, nors viena diena bus rami. Gabė irgi pūtė sėkmingai į akį nors jau buvo pusė vienuolikos..... Ką gi čia žmogus ir veiksi,kojas dar nuo vakarykščio bėgimo maudė...

Įsijungiau savo kompiuterį. Valandėlę pasirašinėjau su draugais, pašto dėžutė pilna laiškų..... Ai... Tingiu juos skaityti.

Staiga skambutis." Močiutė" rodo ekrane-

- Alio?- tyliai, kad neprižądinčiau Gabės atsiliepiu.

- Sveika,širdele,- pasigirsta močiutės balsas,- kaip tau sekas? Senokai nelankiau tavęs...

- Viskas gerai, tik, kad šiandien apsniaukęs oras, nežinau ką veikt....

- Šiandien juk šeštadienis, man nereikia niekur eiti, gal nori savaitgaliui pas mane pasisvečiuoti?

- Nežinau...gal...

- Juolab, kad trečiadienį jūsų namelis bus išnomuotas kitiems...,- ima berti močiutė.

- Žinau, kažkaip per greit viskas praėjo,- tariu stodamasi iš lovos,- greitai laikas eina... Tik atrodo spėjom atvažiuoti, o štai jau ir rugpjūčio vidurys....

- Na taip, bet, Adrute, pati pagalvok, kiek galima prie tos jūros, jaučiu nuo saulės ir nevalgymo esi perdžiūvus kaip šaka.. Juolab, šią vasarą pas mane taip ir nepabuvai.....

- Žinau,žinau...

- Tai būk maloni pagalvok,- taria močiutė,- o, širdele, man blynas prisvils tuoj, IKI,- ir padeda ragelį.

Ką gi. Močiutė teisi, jau prabėgo trys savaitės, kaip mes esame čia.... Štai trečiadienį mes turime išsikraustyti. O atostogos lekia kaip vijurkas. Atrodo tik spėjome atvažiuoti.

Ką gi, teks pakalbėti su Gabe kai atsikels.... Apsirengiau ir išslinkau į prausyklą praustis.Greit prabėgau per lauką ir atsidūriau viduje, rankoje laikiau kosmetikos krepšelį. Atsisukau čiaupią ir ėmiau valytis dantis, tai darydama, kažkodėl galvojau apie gyvenimą... Apie namus, draugus, mokyklą.... Kas įdomiausia, jog mano geriausios draugės yra čia, bet aš ant jų pykstu dėl, kažkokio visai bereikšmio dalyko? Na ir kas, pati kalta, kad nėjau.... Bet juk taip irgi elgtis negalima, šūkautis po langais irgi.... Išspjoviau dantų pastą ir stoviu įsirėmusi rankomis į kriauklę.....

Rugsėjo 1... ji neužklanų.... nauja klasė? Ogi kur senoji?Kur bus tiek su kuriais nuo pirmos klasės mokiausi? Na taip... Dalis liks... Bet kiti... gimnazija....

Staiga mano mintis nutraukė atsidarančios durys, pro jas įėjo Sandra, ir pamačiusi mane nuleido galvą, nuėjo per kelias kriaukles ir ėmė praustis, aš tebestovėjau įremtomis rankomis ir staiga tariau:

- Labas, Sandra,-ryžtingu balsu.

- Liabs,- per pilną burną pastos taria ji ir nuraudonyja,- PFU!- ir išspjauna lauk pastą,- labas.

- Tai kaip sekas atostogaut?- pasiteirauju, tiesą sakant aš kvailė, šnekuosi su JA!

- Neblogai....,- nutęsia,- o kaip tau?

- Visai gerai... Gabė vis dar miega, o aš atsikėliau,- o šis sakinys išslinko taip iš niekur.... o DIEVE, kam aš tą Gabę paminėjau....

- M... Emilija ir Briga irgi pučią į akį....

- Miegalės,- tiesiog nėra apie ką šnekėti, nes tarp mūsų didelis barjeras....

- Klausyk, Adri,- taria Sandra.....- aš noriu tavęs atsiprašyti už tas nesąmones..... žinai senai norėjom per tą laiką kol esam čia.... Na.... mums tikrai nederėjo taip elgtis. Atleisk man, o juk esam tai yra buvom...geriausios draugės...- mekena eidama artyn manęs, rankoje gniažydama rankšluostėlį.

- Ak tu kvaile,- staiga tariu,- tai čia man reikia atsiprašyti! Aš tave pažeminau su Gabriele, atėmiau ją iš tavęs... 

- Ne tu nekalta....

ir staiga puolam abi viena kitai į glėbį.

- Adri,- taria Sandra,- vasara be tavęs- yra ne vasara!

- Na jau, tai man jūsų trūko,- imu teisintis.

Iš prausyklos išėjau su tokiu dideliu lengvumu, laiminga ir čiaukšdama su Sandra.

- Klausyk,- tariu,- aš einu pažadinti Gabės,- jūs ateikit pusę dvylikos.... aa...vėlyvų pusryčių.

- Gerai, ką atsinešt?

- SAVE!- ir nubėgu į savo namalį.

Jaučiausi laiminga, tik dabar yra viena problema- Gabrielė.

Adri.