24 įrašas

Alio?

Jaučiuosi rami,švari ir lengva lengva.

Žinoma, perkeltine prasme. Pagaliau mano vasara tapo tyra, be melo. Galbūt giliai širdyje jaučiau didelę nuoskaudą, bet.... Ją pakeitė adrenalinas, pagieža ir.... juokas. Na ką padarysi, kad žmonėms reikėjo "atrakcijos" na ką padarysi, kad kai kurie yra apgailėtini paršai. Gabrielė ir Brigita- demonai. Nežinau, gal čia hormonų audros ar kažkas panašaus, bet juk taip elgtis gali tik psichiniai ligoniai. Bet, aš dėl jų nesigraužiu, blogis kurios jį padarė smogs joms atgal ir tai vadinasi "lazda turi du galus" arba tai bus tiesiog pasekmės arba tiesa. Manau visi trys palyginimai tinka mano "draugėms". Aš joms kenkti, nekenksiu, bet tiesiog padėsiu ir parodysiu jų elgesio pasekmes.

Bet gana. Jau pusvalandis galvoju apie ryto įvykius, eidama Šventąją link autobusu stoties, nešneku. Sandra irgi tyli, matosi, kad ji labai graužiasi.

- Ei,- linksmai tariu ir kušmtėliu ją,- ko tokia tyli?

- Ai...

- Kas ai? Dėl šiandienos? Baik tu!- tardama nusišypsau,- aš tau dėkinga, kad pasakei, žinai, tu geras žmogus. 

- Aš tokia pat kaip ir jos....- be sielos balse kalba Sandra.

- Ak dar taip? Mergyt, tau iki jų..... Laaabaaaai toli, tad baik graužtis, ir pasakyk sau AČIŪ, kad tu visa tai pabaigei.

- Gal tu ir teisi, Adri,- linksmiau taria Sandra,- joms atsirūgs, beje... Ir tas vanduo buvo geras sumanymas.

Pagaliau atėjome į autobusų stotį. Tik tik spėjome, štai lygiai 9 išvažiuoja autobusas į Klaipėdą. Pagaliau, kai atobusas jau važiavo, paskambinau močiutei ir pasakiau visą situaciją. Ji aišku pasibaisėjo, bet pokalbis pasibaigė tuo, kad lauks mūsų savo namuose.

Na, o tolesnę kelionę dalinomės su Sandra savo ryto ir pastarųjų dienų nuotykiais, nesvarbu, jog juose buvo veidmainystės.... Na ir kas....

_______________________________________________

Atvykome į Klaipėdą.... Ak vistiek aš pasiilgau didelio miesto, tiesą sakant čia jaučiuosi kaip žuvis vandenį, nes viskas čia taip žinoma. Lengvai ir ramiai ėjome pas mano močiutę, tiesa, ji jau kokius 5 kartus skambino. Išsigando, pasibaisėjo... Na reagavo audringai. Na, pamatysiu- paaiškinsiu situaciją. Kol eidamos iki mano močiutės buto linksmai šnekučiavomės, suskambėjo mano telefonas. Jo ekrane švietė vardas "Briga"

- Alio?- ryžtingu balsu atsiliepiu.

- Adri? Čia tu?- pasigirsta ausyje tolimas Brigitos balsas.

- Man regis tu skambini į mano telefoną, tad logiškai pagalvojus- aišku, kad atsilieps tas kam skambini,- griežtai tariu.

- Neputok... Iš kur man žinot, gal Sandra atsilieps...- atsikerta Briga.

- Tai ko nori?-metu pagiežingu balsu.

- Kur tu esi?- lyg niekur nieko paklausia.

- O kas tau darbo? Supykai, kad išlėkiau neatsisveikinusi? Klausyk, Brigita, aš viską žinau, viską žinai ir tu, tad baik apsimetinėti nieko nežinančia kvaile, ko nori?- dar kartą klausiu.

- Kur Gabrielės telefonas?- pagaliau sako Brigita.

- Pas Laimą,- šaltai sakau,- viskas?

- Ne. Tai ką darysi su SIM kortele?Nieko ten nėr,- taria Briga.

- Tai iš kur apie SIM kortelę žinai? Vadinas telefonas pas jus, o kaip nieko nėr? Jei joje nieko nebūtų nebūčiau jos pasiėmus,- lengvai tariu, Sandra eina šalia manęs baltu veidu, savo išraiška ir gestais nuraminu ją lyg sakydama- "ko nerviniesi?"

- Ak tu... Na dar pažiūrėsim, žinai, keisčiausia jog tu sužinai tai tik DABAR, o ne anksčiau, Palauk,- staigiai išberia Briga.

- Alio??- pasigirsta naujas balsas, aišku, Gabrielės,- kale tu, pasigailėsi už viską ką padarei šį ryt, tau į Vilnių geriau negrįšt!

- Eik tu? Tai gal tau į Vilnių negrįžti reikia?- paniekiškai tariau,- gerai. Baigiam tą cirką, apgailėtina klausytis, susimovei Gabriele ir tiek, dabar pati srėbsi savo košę.

- Dar pažiūrėsim!-surinka ji.

- Taip taip....- ir numetu ragelį,- Dieve, kokios idiotės,-tariu Sandrai.

- Ko jos norėjo?- bailiai klausia Sandra,

- Ai... Apsimetė kvailėmis ir tiek,- atsakau.

- Apie mane nieko?- bailiai taria Sandra.

- Ne, juk girdėjai,- raminu ją,- ko tu čia peršikai tiek?

- Ne nieko, viskas gerai,- ir pagaliau jos veide pasirodė šypsena.

Adri.